Metai natomis: vestuvių sezono įdomybės – nuo karalienės Viktorijos suknelės iki Mendelsono maršo paslapčių

Šiuo metu pačiame įkarštyje – vestuvių sezonas. Tai metas, kai Lietuvoje įregistruojama daugiausia santuokų, o kaimo turizmo sodybos ir bažnyčios prisipildo gėlių bei muzikos. Būtent todėl šis straipsnis skirtas pačiai gražiausiai meilės šventei – vestuvėms!

Lietuviškos tradicijos: Nuo antradienio vestuvių iki gintaro dulkių

Ar žinojote, kad XIX amžiuje Lietuvos kaimuose vestuvių diena tiesiogiai priklausė nuo šeimos turtinės padėties? Paprasti valstiečiai vestuves keldavo antradieniais, o štai turtingesnės šeimos galėdavo sau leisti švęsti sekmadienį. Be to, linksmybės tuomet užsitęsdavo net keturias dienas!

Daugelis senovinių apeigų išliko ir šiandien. Jaunikis pagal seną tradiciją privalo pernešti nuotaką per tiltą, o grįžtančius iš ceremonijos jaunavedžius tėvai būtinai pasitinka su rugine duona ir druska – tai sotaus gyvenimo ir gebėjimo kartu įveikti visus išbandymus simbolis. O kiek vėliau ateina eilė vienai gražiausių tradicijų su gintaro dulkėmis: svečiai meta žiupsnelį gintaro miltelių į ugnį, liepsna plyksteli ryškiu žiežirbų spiečiumi, ir kiekvienas sugalvoja patį šilčiausią norą jauniesiems.

Balta suknelė ir gėlių puokštė: Iš kur atsirado šios tradicijos?

Ar kada nors susimąstėte, kodėl nuotakos renkasi būtent baltą suknelę ir kam reikalingas paprotys atiduoti puokštę netekėjusioms draugėms?

Atsakymas jus nustebins: balto apdaro tradicija užgimė 1840 metais po Didžiosios Britanijos karalienės Viktorijos vestuvių. Iki tol merginos tekėdavo vilkėdamos pačių įvairiausių spalvų sukneles. XIX amžiuje balta spalva reiškė ne nekaltybę, o turtą: šviesus audinys akimirksniu išsitepdavo, todėl leisti sau apsivilkti tokią suknelę vos vieną kartą galėjo tik labai turtingos šeimos.

O štai gėlių puokštės metimas iš pradžių buvo… savigynos būdas! XIV amžiuje Anglijoje ir Prancūzijoje buvo tikima, kad nuotakos drabužio skiautė atneša laimę meilėje. Svečiai tiesiog plėšydavo suknelę tiesiai šventės metu! Norėdamos nukreipti minios dėmesį ir išsaugoti drabužius, nuotakos pradėjo mėtyti svečiams smulkius aksesuarus – iš pradžių keliaraiščius, o vėliau ir gėles. Ilgainiui suknelės tapo pernelyg brangios, kad būtų naikinamos, todėl puokštės metimas įsitvirtino kaip kultūrinė laimės estafetė.

Mendelsono maršas: muzika, užkariavusi planetą

Yra viena vienintelė melodija, nuo kurios pirmųjų akordų visiems esantiems salėje automatiškai kūnu nubėga šiurpuliukai. 

Ar žinojote, kad legendiniam Felikso Mendelsono „Vestuvių maršui“ jau beveik du amžiai, ir jis buvo parašytas visai ne tikriems jaunavedžiams? Kompozitorius jį sukūrė 1842 metais kaip muzikinį foną Williamo Shakespeare’o pjesei „Vasarvidžio nakties sapnas“. Beje, pagal siužetą skambant šiai muzikai tekėjo… užkerėta karalienė, kurios jaunikis buvo personažas su asilo galva!

O pagrindiniu planetos vestuvių himnu šis kūrinys tapo 1858 metais. Didžiosios Britanijos princesė Viktorija (karalienės Viktorijos dukra) asmeniškai pasirinko F. Mendelsono kūrinį savo santuokos ceremonijai. Šią idėją akimirksniu perėmė Europos aristokratija, paversdama iškilmingą maršą pagrindiniu naujos šeimos kūrimo simboliu.

Linkime visiems jaunavedžiams begalinės meilės ir tvirtos sąjungos! Dar daugiau įdomių istorijų ir muzikos, kuri lydi pačias svarbiausias mūsų gyvenimo akimirkas, išgirsite laidoje „Metai natomis“. Jūsų mėgstamiausi metai ir didžiausi jų hitai – kiekvieną šeštadienį 12:00 per „RADIO•R“.

Laidą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas