Rusakalbiai, lenkai, migrantai, „vatnikai“. Diskusija socialiniuose tinkluose per kelias minutes gali virsti etikečių klijavimu, o kartais ir tuo, ką teisė vadina nesantaikos kurstymu. Kur yra riba? Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos Priežiūros skyriaus vedėja Aliona Gaidarovič ją brėžia aiškiai. Žmogų kritikuoti galima, tačiau riba peržengiama, kai kalbama nebe apie jo veiksmus, o apie tai, koks jis yra. „Nekenčiu tų ir tų, nes jie visi yra tokie ir tokie“, – tokį dažną pavyzdį pateikia ji. Jei vietoje „tų ir tų“ galima įrašyti bet kokią tautybę, kilmę ar rasę, tai jau kalba apie visą grupę, ir ji žemina.
Pasak A. Gaidarovič, tarnyba pernai gavo 575 skundus, šiemet jau apie 630. Ji veikia ir pati: šiemet socialiniams tinklams išsiuntė apie 1685 pranešimus apie pastebėtą neapykantą, o 68 proc. jų baigėsi turinio pašalinimu.
„Man visą laiką bus mažai, jeigu tai ne šimtas procentų“, – sako ji.
Neapykantos kalbos taikiniai keičiasi. Ilgą laiką pirmoje vietoje buvo LGBTQ bendruomenė, o šiemet, anot pašnekovės, ksenofobinė kalba su ja beveik susilygino. Tarnyba pastebi ir naują tendenciją: diskusijas po publikacijomis pradeda botai. Vienas kursto, kitas provokuoja, trečias ramina, o paskui įsitraukia gyvi žmonės.
Patarimas paprastas: prieš rašydami sustokite ir pagalvokite, ar jūsų nuomonė neįžeis žmonių, kurie niekuo dėti. Pamatę neapykantos kalbą, praneškite apie ją zeit.lt. Tam užtenka nurodyti paskyrą, socialinio tinklo pavadinimą, datą ir, jei turite, nuorodą.
Apie tautinių bendrijų žiniasklaidą A. Gaidarovič sako, kad gerai, jog ji yra: žmogus, gaudamas informaciją jam suprantama kalba, gali jaustis visuomenės ir valstybės dalimi. „Neapykanta neturi tautybės.“
Visą pokalbį žiūrėkite ir klausykite portale Lrytas.lt
Lrytas ir RADIOR projektą „Ar susikalbam?“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.