Tėtis kilęs iš sentikių, mama turi lietuvių, lenkų ir baltarusių šaknų, o vaikystėje namuose kalbėta rusiškai ir lenkiškai. Seimo narys Tomas Tomilinas laidoje „Ar susikalbam?“ sako, kad Lietuvą labiau skaldo pajamos ir atstumas tarp sostinės ir regionų nei kalba. Ką tokiam žmogui įrašyti pase? „LDK“, – juokiasi T. Tomilinas. Ir priduria: vadinasi, lietuvis. Lietuvių kalbą jis išmoko kieme ir mokykloje, o baltarusiškai, pasak jo, išmoko nė nepastebėjęs, močiutės kaime netoli Šalčininkų. Tik vėliau, bendraudamas su Baltarusijos opozicija, suprato, kad baltarusiškai kalba geriau už juos.
Vis dėlto kalba, anot T. Tomilino, nėra tai, kas labiausiai skaldo visuomenę. „Politikai daro didžiules pastangas, kad žmonės pamirštų savo ekonominius interesus ir pradėtų žaisti kultūrinių karų žaidimukus“, – sako jis. Tikroji skirtis, jo žodžiais, yra tarp to, kuris investuoja į butus Vilniuje, ir to, kuris regione gyvena iš 800–900 eurų algos ir neturi kuo nuvažiuoti į Vilniaus klinikas.
Dėl valstybinės kalbos jo pozicija aiški: jokios prievartos. Kalba turi jungti, bet negalima reikalauti jos mokėti iš vyresnio žmogaus, visą gyvenimą pragyvenusio Šalčininkų rajone. Informacijos kitomis kalbomis jis nelaiko grėsme, jei pagrindas lieka lietuvių kalba:
„Demonstratyvus to neigimas yra daugiau populizmas, politikavimas“.
Tautinių mažumų mokyklas T. Tomilinas vadina unikaliu modeliu ir vertybe, o tai, kad lietuviškose mokyklose atsirado lenkų kalba, – „super“.
Išeitį jis mato ne draudimuose, o žmonių dalyvavime politikoje.
„Žmonės pas mus yra brandesni už politikus“, – sako jis. – Ar susikalbame? Vis dar taip, bet yra daug pavojų“.
Visą pokalbį žiūrėkite ir klausykite portale Lrytas.lt
Lrytas ir RADIOR projektą „Ar susikalbam?“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.